Pagal šiuo metu galiojančią LR įmonių bankroto įstatymo redakciją, bendrovės vadovas arba akcininkas privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jei bendrovė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais, arba jei bendrovė viešai yra paskelbusi arba pranešusi kreditoriams, kad neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Tokiu būdu geriausiai su įmonės finansine situacija susipažinę subjektai skatinami imtis skubių priemonių, kad žalą patirtų kuo mažiau kreditorių bei kad pradelstų įsipareigojimų dydis būtų kiek įmanoma mažesnis.

Deja, praktikoje ši įstatymo nuostata dažnai buvo ir tebėra ignoruojama. Priešingai, dažnai įmonės vadovai ir akcininkai, žinodami, jog įmonė yra nemoki ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų, slepia tikrąją situaciją, neinformuoja kreditorių, toliau vykdo nuostolingą veiklą, sudarinėja naujus sandorius, prisiima naujų įsipareigojimų, įsigyja turto, gauna kitokios naudos ir, patys visai neketindami vykdyti sutartis, delsia priimti sprendimus.

Kai dėl nemokios bendrovės bankroto bylos iškėlimo kreipiasi kreditoriai, bendras įmonės įsiskolinimas dažnai būna toks didelis, kad didžiosios kreditorių dalies bankroto byloje reikalavimai taip ir lieka nepatenkinti, nes bankrutuojančios įmonės turto būna nedaug, jis jau būna įkeistas hipoteka ar įkeitimais arba kitaip suvaržytas.

Tokiais atvejais kreditoriams tik lieka galimybė nukreipti savo reikalavimus į bankrutavusios bendrovės vadovus bei akcininkus ir siekti įrodyti, jog jie tyčia delsė ir laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl privalo atlyginti dėl tokio delsimo kreditorių patirtą žalą. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir LR įmonių bankroto įstatyme, be to, būtent tokios praktikos gana aktyviai laikosi ir Lietuvos teismai.

Vienoje paskutiniųjų bylų[i] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, ar bankrutavusios bendrovės vadovas privalo atlyginti žalą, kurios reikalavo bankroto administratorius, atstovaudamas bendrovės kreditoriams ir pačiai bendrovei. Byloje buvo nustatyta, kad dar 2006 metų pabaigoje bendrovės balansas rodė, jog bendrovė yra nemoki, todėl jos vadovui ir akcininkams kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi tai nebuvo padaryta iki pat 2011 metų pabaigos, kol bankroto bylą iškėlė kreditoriai, Lietuvos Aukščiausiais Teismas konstatavo, kad bendrovės vadovas pažeidė savo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip sukėlė nuostolių tiek pačiai bendrovei, tiek ir jos kreditoriams.

Vis dėlto svarbu paminėti, kad uždelsusio kreiptis į teismą vadovo atsakomybė nėra neribota. Tiek pagal įstatymą, tiek ir pagal nuosekliai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką imperatyvias įstatymo nuostatas pažeidęs vadovas atsako tik ta apimtimi, kiek padidėjo bendrovės įsipareigojimai dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku.

Spręsdamas apie priteistinos žalos dydį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad įmonės vadovas atsako už žalos visiems kreditoriams padidėjimą nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo metu buvusius įmonės įsipareigojimus kreditoriams (tiek pradelstus, tiek dar ne) ir įsipareigojimų, nepatenkintų bankroto procese, dydį. Be to, kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, jei per laikotarpį, kai buvo vengiama kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovei vadovavo keli asmenys, turi būti individualiai vertinamas kiekvieno iš jų sukeltos žalos dydis, tačiau jiems nėra taikoma solidarioji atsakomybė.

Tai jau nebe pirmoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje konstatuojama, kad ignoravęs bendrovės finansinę padėtį ir laiku nesikreipęs dėl bankroto bylos iškėlimo vadovas privalo asmeniškai savo turtu atsakyti kreditoriams. Tikėtina, kad susiformavusi Lietuvos teismų praktika privers bendrovių vadovus atidžiau stebėti vadovaujamų bendrovių finansinę situaciją, laiku imtis tinkamų priemonių ir taip apsaugoti savo pačių interesus. Be to, tai kartu gali paskatinti bendrovių vadovus dažniau kreiptis dėl bendrovių vadovų civilinės atsakomybės draudimo, kuris, priklausomai nuo draudimo sąlygų, gali apsaugoti vadovus ir padengti ne tik bylinėjimosi išlaidas, tačiau ir išmokėti bet kokias priteistas sumas.

Straipsnis buvo publikuotas naujienų portale vz.lt