Tantjemos yra vienas iš dažniausiai naudojamų būdų atlyginti valdybos ar stebėtojų tarybos nariams už jų darbą. Šis atlyginimo būdas tiesiogiai siejamas su uždirbtu bendrovės pelnu: įstatymas aiškiai nurodo, kad tantjemos gali būti mokamos tik tuo atveju, kai bendrovės veikla yra pelninga. Be to, tantjemų dydis yra susiejamas su mokamais dividendais, todėl akivaizdu, kad tantjemos yra atlygio forma, mokama valdybos bei stebėtojų tarybos nariams už jų sėkmingą veiklą, kuri tiesiogiai prisidėjo prie teigiamų bendrovės rezultatų. 

Vienoje iš paskutinių savo nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė ir dėl skirtingo tantjemų dydžių atskiriems bendrovės organų nariams. Šis klausimas kilo, kai vienos Lietuvos bendrovės valdybos narys kreipėsi į teismą dėl tariamai pažeistų jo, kaip valdybos nario, teisių, taip pat bendrojo valdymo organų lygiateisiškumo principo pažeidimo, nes bendrovės stebėtojų taryba, skirstydama tantjemas valdybai, jam skyrė kelis kartus mažesnę tantjemą nei kitiems valdybos nariams. Valdybos narys ginčijo tokį stebėtojų tarybos sprendimą ir siekė, kad jam būtų išmokėta tokio pat dydžio tantjemą kaip ir kitiems valdybos nariams.

Aukščiausiasis Teismas, sutikdamas su žemesnės instancijos teismų sprendimais, patvirtino, kad bendrovės akcininkai ar stebėtojų taryba turi teisę nustatyti nevienodo dydžio tantjemas atskiriems subjektams ir tai savaime nėra laikoma lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Teismo nuomone, tantjemas skirstantysis subjektas turi teisę taikyti savo kriterijus ir jais vadovautis įvertindamas kiekvieno tantjemas gaunančio asmens indėlį ir nuopelnus. Tokia laisvė gali būti ribojama tik bendrovės steigimo dokumentuose (įstatuose), akcininko sprendimuose ar kituose dokumentuose, kuriuose gali būti įtvirtintos kitokios tantjemų mokėjimo taisyklės, pavyzdžiui, gali būti įsakmiai nurodyta, kad visi valdybos nariai, nepriklausomai nuo savo indėlio, turi teisę gauti vienodo dydžio tantjemas lyginant su kitais valdybos nariais. Nesant tokių ribojimų (praktikoje tantjemos ir jų mokėjimo tvarka įmonės dokumentuose reguliuojamos itin retai), tantjemos gali būti skirstomos sprendimus priimančio organo nuožiūra.

Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat pažymėjo, kad asmuo, nesutikdamas su jam išmokėtų tantjemų dydžiu, turi teisę įrodinėti, kad tantjemas skirstantis organas piktnaudžiavo savo teise, pažeidė lygiateisiškumo principą, taip pat gali ginčyti kriterijus, pasirinktus sprendžiant dėl tantjemų dydžio atskiriems nariams. Bet kuriuo atveju tokia įrodinėjimo našta priklauso ginčijančiam asmeniui (ieškovui), o ne bendrovei – bendrovė turi pareigą pateikti priešingus faktus, tik jei ieškovas pateikia įrodymus, galimai patvirtinančius esant pažeidimų.

Vienas iš galimų faktų, galinčių patvirtinti nesąžiningą tantjemų mokėjimo tvarką, yra tantjemas skirstančio ir itin dideles tantjemas gaunančio organų narių giminystės ar kitas artimas ryšys. Nors šioje konkrečioje byloje toks klausimas nebuvo nagrinėjamas, nes buvo iškeltas per vėlai, tačiau teismas paliko galimybę kitose bylose remtis šia aplinkybe. Manytina, kad tuo atveju, kai, pavyzdžiui, akcininkas priima sprendimą dėl itin didelių tantjemų išmokėjimo giminystės ryšiais susijusiam valdybos nariui, o kitiems valdybos nariams paskiria mažesnes tantjemas, tai galėtų būti vertinama kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas.

Taigi Lietuvos teismų praktika aiškiai patvirtino, jog bendrovėje tantjemos gali būti mokamos diferencijuojant jas pagal įvairius kriterijus, kurie savaime negali diskriminuoti tantjemas gaunančių asmenų, turi būti skaidrūs ir motyvuoti. Tokia teise negali būti piktnaudžiaujama, o tantjemas gavęs asmuo visuomet turi teisę ginčytis ir įrodinėti, kad tantjemos buvo skirstytos pažeidžiant lygiateisiškumo principą.

Straipsnis publikuotas portale vz.lt