Pagal galiojančius teisės aktus žvėrys yra valstybės nuosavybė, kuria naudotis gali subjektai, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Didžioji jų dalis yra medžiotojų būreliai (asociacijos). Ši teisė nėra nemokama – už ją leidimo turėtojai į valstybės biudžetą sumoka mokestį, kuris priklauso nuo turimų medžioklės plotų kokybės ir ploto. Šio mokesčio dydžio pagrįstumas gali būti diskusijų objektas, bet apie jį – ne šiame straipsnyje.

Būdami gamtos išteklių naudotojai, medžiotojų būreliai turi specifinių pareigų, susijusių su žvėrių apskaita ar populiacijos reguliavimu, pavyzdžiui, pareigą išmedžioti šernus afrikinio kiaulių maro prevencijos tikslais.

Be šių finansinio ir ne finansinio pobūdžio pareigų, medžioklės plotų naudotojai taip pat turi atlyginti medžiojamųjų gyvūnų pasėliams ir miškui padarytą žalą.

Apie procedūrą ir riziką

Pagal galiojančias taisykles, pasėliams padarytos žalos dydį įvertina ir nuostolių dydį apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės sudaryta komisija. Žala apskaičiuojama pagal patvirtintą metodiką. Žala neatlyginama tik tada, jei yra padaryta neaptvertame (piemeniu), miško apsuptyje esančiame iki 3 ha ploto sklype, arba neaptvertiems (tvora) kmynams, ar greta ūkininko sodybos. Pagal metodiką, žala gali būti mažinama dėl pasėlio piktžoliškumo, užmirkimo, kenkėjų ir ligų išplitimo, žemės derlingumo ir kitų veiksnių (pvz. škvalo nulenktų kukurūzų stiebų). Kiti atvejai, kai patirtų nuostolių dydis gali būti mažinamas, metodikoje neaptariami, todėl miško apsuptame ir neaptvertame 3,1 ha ploto kukurūzų lauke žvėrių padaryta, žala vadovaujantis metodikos raide, turėtų būti atlyginama visa apimtimi.

Aukščiau nurodytu atveju medžioklės plotų naudotojas gali patirti rimtų finansinių pasekmių. Paminėtina, kad vienoje iš bylų buvo nagrinėta situacija, kai ūkininkas, auginęs topinambus, reikalavo medžioklės plotų naudotojo, kurio medžioklės plotų vienete jos buvo pasodintos ir šernų nuknistos, atlyginti daugiau kaip 65 000 EUR (tuo metu – 225 000 Lt) žalą. Savivaldybės sudaryta komisija tokiam ūkininko reikalavimui pritarė ir medžioklės plotų naudotoją įpareigojo atlyginti minėto dydžio nuostolius. Gerai, kad teismai situaciją įvertino kritiškai, o tokio dydžio nuostolius konstatavusį savivaldybės komisijos sprendimą panaikino dėl procedūrinių ir turinio trūkumų.

Ar tokios metodikos nuostatos, kurios iš esmės perkelia visą medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos riziką medžiotojams, yra tinkamos? Autoriaus nuomone – nevisiškai.

Ūkininkavimas, kaip ir kiekvienas verslas, yra susijęs su didesne ar mažesne rizika, kuri yra įskaičiuojama į galutinio produkto kainą ir sumokama jo vartotojų. Žinoma, pasėliai gali nukentėti nuo gamtos stichijų, kurios yra neprognozuojamos, todėl čia ūkininkams bent iš dalies padeda valstybė (mokesčių mokėtojai). Vis dėlto kiekvienas, statydamas namą ant upės kranto, rizikuoja, kad jo namo rūsys ir pirmas aukštas bus užtvindyti polaidžio metu. Todėl ir kiekvienas ūkininkas, žinodamas, kad šalia jo lauko esančiame miške yra žvėrių, privalo prisiimti bent dalelę rizikos, kad šie žvėrys savo racioną papildys būsimo ūkininko derliaus sąskaita.

Be to, medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos administravimas reikalauja nemažai savivaldybių ir valstybės biudžetų lėšų. Tam, kad būtų nustatytas žalos faktas ir apskaičiuotas nuostolių dydis, komisijos nariams (savivaldybės administracijos darbuotojams) ir kviestiniams asmenims (pvz., urėdijos darbuotojams) tenka ne kartą vykti į pasėlių laukus ir praleisti ten nemažai laiko atliekant faktinius žalos skaičiavimus, ypač jei žala nėra akivaizdi ir tenka jos „ieškoti“ (ypač skirsnyje žemiau aptariamais atvejais.) Pirmosios instancijos administraciniuose teismuose jau išnagrinėta per 50 bylų dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, tokių bylų skaičius itin išaugo per keletą pastarųjų metų. Neretai ginčijamasi dėl nuostolių, patirtų dėl nedidelio pasėlių pakenkimo, gaišinant tiek savivaldybės administracijų, tiek teismų tarnautojų laiką ir leidžiant biudžeto lėšas.

Kad visa atsakomybė nebūtų perkelta medžioklės plotų naudotojams, o savivaldybių bei teismų tarnautojai nebūtų įtraukti į menkaverčių atvejų nagrinėjimo procesą, teisės aktuose turėtų būti nustatyta medžiojamųjų gyvūnų pasėliams padarytos žalos riba, kurios neviršijus pasėliams žvėrių sukelti nuostoliai nebūtų atlyginami. Manytina, kad tokia tolerancijos riba galėtų siekti 10 proc. viso pasėlių žemės sklypo ploto. Svarbu, kad pasėlių pakenkimo laipsnis būtų vertintinas visame sklype, o ne 1 ha plote, kadangi tik tokiu atveju būtų įmanoma apriboti resursų ir lėšų švaistymą smulkmeniškiems ginčams.

Atsargiai! Medžiotojas-ūkininkas

Prieš aptariant medžiotojo-ūkininko dilemą reikėtų pažymėti, kad absoliuti dauguma medžiotojų-ūkininkų yra aktyvūs ir gerbiami medžiotojų kolektyvų nariai. Tačiau yra retų išimčių.

Pagal Medžioklės įstatymą, kiekvienas teisę medžioti bei 100 ha medžioklės plotų vienete turintis asmuo turi būti priimamas į tokį medžioklės plotų vienetą naudojančios asociacijos narius ir gali medžioti minėtame plotų vienete pagal asociacijoje galiojančias taisykles. Taigi kiekvieno stambesnio ūkininko teisė tapti medžiotojų kolektyvo nariu (bent iki pašalinimo iš tokio klubo) yra užtikrinta įstatymu.

Ūkininkas, plėsdamas savo turimos dirbamos žemės plotus, gali nuspręsti, kad turi teisę šiuose plotuose vienvaldiškai šeimininkauti ir medžioklės ūkio požiūriu. Toks valinis savininkiškumo jausmu grindžiamas sprendimas gali virsti į reikalavimą atiduoti dalį medžioklės plotų ar suteikti kitokių neproporcingų privilegijų. Primintina, kad žvėrys priklauso valstybei, o pagal dabar teisės aktuose įtvirtintą medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principą žemės savininkai savarankiškai savo žemėje medžioklių organizuoti negali. Vienintelė išimtis – 1000 ha turėjimas nuosavybės teise vienoje vietoje. Taigi, nesiimant vertinti, tinkamas dabartinis teisinis reguliavimas ar ne, konstatuotina, kad jokių išskirtinių teisių medžiotojas-ūkininkas neturi.

Nepaisant neišskirtinės savo padėties medžioklės teisės požiūriu, medžiotojas ūkininkas gali bandyti naudoti laukinių gyvūnų jo pasėliams daromos žalos svertą derybose su būreliu dėl jau aukščiau minėtų aspektų. Siekdami iš anksto apsisaugoti nuo tokių veiksmų, medžiotojų klubai, prieš priimdami asmenį į savo narių gretas, galėtų sudaryti su juo susitarimą dėl civilinės atsakomybės ribojimo. Tokiu susitarimu būtų įtvirtinama naujai priimto medžiotojo pareiga nereikalauti jo valdomoms žemės ūkio naudmenoms žvėrių padarytos žalos atlyginimo.

Be to, medžiotojų kolektyvams priklausantys ūkininkai, kurių teisė saugoti pasėlius nuo žvėrių nėra ribojama, gali patys sėkmingai organizuoti jiems priklausančių žemės ūkio naudmenų apsaugą. Tokių ūkininkų-medžiotojų reikalavimai dėl žalos nustatymo / atlyginimo, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus, apskritai neturėtų būti tenkinami, kadangi šie asmenys, turėdami visas galimybes, visų pirma privalo būti suinteresuoti patys saugoti savo turtą. Ši pozicija atitiktų ir civilinės teisės logiką, jog skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės ar jo atsakomybė mažinama, jei kreditorius nesiėmė veiksmų žalai atsirasti ar nuostoliams sumažinti.

Straipsnis publikuotas žurnale „Medžioklė“ (2016 m. spalis)