Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 12 d. priėmė nutartį, kuria toliau formuoja praktiką, susijusią su bankrutavusios įmonės turto realizavimo tvarkos ir kainos nustatymu. Nutartyje pripažinta, kad tam tikrais išskirtiniais atvejais sprendimą dėl turto realizavimo kainos ir tvarkos nustatymo teismas gali priimti savarankiškai, nepaisydamas bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo autonomijos principo.

Bylos esmė: bankrutavusios įmonės kreditoriai, kreditorių susirinkime turintys balsų daugumą, nepaisydavo hipotekos kreditorės siūlymų ir nenustatydavo įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos. Priešingai, įkeistas turtas bankroto proceso metu buvo nuomojamas, o gauti nuompinigiai paskirstomi proporcingai visiems kreditoriams pagal kreditorinių reikalavimų dydžius. Tokios aplinkybės lemdavo situaciją, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimas, kuris realizavus turtą turėtų būti tenkinamas pirmiausiai, likdavo „pamirštas“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs, jog hipotekos kreditorės siūlymai dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo buvo atmesti remiantis nepakankamai pagrįstais kreditorių daugumos argumentais, konstatavo, kad bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas sprendimu nuomoti įkeistas patalpas iš esmės pažeidė hipotekos kreditorės teisėtus interesus, ignoravo bankroto proceso tikslus, nepagrįstai vilkino turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymą.

Teismas pažymėjo, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus yra kreditorių autonomijos principo išraiška, tačiau kreditorių susirinkimo autonomija nėra absoliuti. Kreditorių susirinkimo metu priimami sprendimai privalo atitikti teisės aktų reikalavimus ir nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo ir kitų kreditorių teisėtų interesų.

Įprastai teismas, nustatęs, kad kreditorių susirinkimo nutarimas yra neteisėtas, šį nutarimą panaikina ir klausimą grąžina svarstyti kreditorių susirinkimui iš naujo, nurodydamas pažeidimus. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja naują taisyklę, taikytą ir aptariamoje byloje, pagal kurią teismas tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą ir nagrinėjamoje byloje išspręsti klausimą iš esmės.

Vadovaujantis teismo išaiškinimais, dvi sąlygos sukuria išskirtinę situaciją, suteikiančią teismui teisę priimti sprendimą klausimu, kuris įprastai yra kreditorių susirinkimo kompetencija.

Pirma, kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas. Jis turėtų būti suprantamas plačiai, t. y. ne tik kaip jokių sprendimų nepriėmimas apskritai, bet ir kaip priėmimas tokių sprendimų, kurie neužtikrina operatyvios bankroto proceso eigos ir pažeidžia bankrutuojančios įmonės ir kitų kreditorių interesus. Pavyzdžiui, kai priimamas nutarimas, kuriuo atsisakoma patvirtinti siūlomą turto pardavimo tvarką ir kainą.

Antra, bankroto proceso vilkinimas. Pernelyg ilgai egzistuojanti nemoki įmonė didina kreditorių patiriamus nuostolius, gali sukelti jų bankrotą ir iškreipti rinką, sumažinti jos stabilumą. Atsižvelgiant į tai, bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma greičiau užbaigti bankroto procedūras. Neproporcingai ilgai užsitęsęs bankroto procesas dėl kreditorių susirinkimo metu atliktų nesąžiningų veiksmų (neveikimo) gali lemti, kad klausimas dėl turto realizavimo tvarkos ir kainos bus išspręstas iš esmės byloje, siekiant nebevilkinti bankroto procedūros.

Kiek anksčiau, t. y. 2017 m. balandžio 19 d., civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 priimtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nevykdo savo funkcijų ir taip pažeidžia pačių kreditorių interesus bei trukdo bylos eigai, į teismą su pasiūlymu dėl konkrečios pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo turi teisę kreiptis bet kuris suinteresuotas kreditorius. Tuo tarpu bankroto administratorius tokiais atvejais turi pareigą kreiptis į teismą su pasiūlymu, kaip elgtis su bankrutavusios įmonės turtu.

Atkreiptinas dėmesys, jog aptariamoje byloje buvo sprendžiamas būtent bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo klausimas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti argumentai leidžia pakankamai pagrįstai manyti, jog teismas ir kitais atvejais, kreditorių susirinkimui neatliekant savo funkcijų ir vilkinant bankroto procedūras, gali nuspręsti turįs teisę įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją.

Apibendrinant darytina išvada, jog teismas formuoja bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkime balsų mažumą turintiems kreditoriams palankią praktiką. Nuo šiol balsų daugumą turintys kreditoriai nebegalės piktnaudžiauti savo teisėmis, nustatyti nesąžiningą turto pardavimo tvarką ir kainą arba jos apskritai nenustatyti - tokiais atvejais suinteresuoti kreditoriai turės galimybę kreiptis į teismą, kad klausimas būtų išspręstas teismine tvarka.

Plačiau: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-219/2017