Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-187-421/2017, kurioje buvo sprendžiama dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl jo prieštaravimo gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl turto įgijėjo pripažinimo nesąžininga sandorio šalimi. Šioje byloje teismas suformavo teisės taikymo taisyklę, kuri turėtų suteikti aiškumo verslui ginčuose dėl sandorių, kuriais šie įsigijo reikalavimo teisę į skolą, tačiau sulaukė ieškinio dėl tokio sandorio negaliojimo.  Pastarųjų metų kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčus dėl sandorių negaliojimo, buvo itin išplėsta turto įgijėjo pareiga domėtis ne tik ta sandorio šalimi, iš kurios turtas įgyjamas, tačiau ir ankstesniais jo savininkais bei apskritai šio turto kilme. Nustačius tokios apimties reikalavimą, natūralu, verslo subjektams tapo sudėtinga dėl kylančių ginčų prognozuoti sudaromų turto (reikalavimo teisių) sandorių realias įgyvendinimo perspektyvas.

Minėtoje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl to, ar, sudarydamas sandorį ir pagal jį įgydamas reikalavimo teise, naujasis kreditorius privalėjo domėtis įgyjamo turto (reikalavimo teisių) kilme, t. y. domėtis dar ir ankstesniu kreditoriumi, kuriam anksčiau priklausė tos pačios reikalavimo teisės. Taip pat kilo klausimas, ar, neatsižvelgdamas į to ankstesnio kreditoriaus padėtį, t. y. atsiradusį jo nemokumą, naujasis kreditorius, nepaisant to įgydamas reikalavimo teises, veikė nesąžiningai, o toks nesąžiningumas reiškė sandorio negaliojimą dėl jo prieštaravimo gerai moralei. Taip pat kasacinėje byloje buvo sprendžiama, ar pagal ginčijamą sandorį įgydamas reikalavimo teisę naujasis kreditorius turėjo domėtis anksčiau reikalavimo teises turėjusia įmone, kuriai ginčijamo sandorio sudarymo metu jau buvo iškelta bankroto byla, ir atsižvelgti į šios bankrutavusios įmonės kreditorių teisėtus interesus dėl reikalavimo teisių.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, sudarant ginčijamą reikalavimo teisės perleidimo sandorį, turto įgijėjas neturėjo pagrindo domėtis pradiniu reikalavimo teisės turėtoju (ankstesniu turto savininku) ar jo finansine padėtimi. Tokią išvadą teismas darė remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, jog ankstesnis turto savininkas nebuvo ginčijamo sandorio šalis, o ginčijamo sandorio šalys nėra susiję asmenys.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokiam apeliacinės instancijos teismo vertinimui pritarė bei jį išplėtojo suformuluodamas tokią teisės taikymo taisyklę: sudarančio sandorį turto įgijėjo rūpestingas ir atidus elgesys reiškia domėjimąsi kita sandorio šalimi, iš kurios įgyjamas turtas, tačiau įgijėjo nepasidomėjimas ankstesniais to turto savininkais nėra pakankamas pagrindas konstatuoti įgijėjo nesąžiningumą ir sandorio prieštaravimą gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, kai nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nesąžiningumą ir sandorio prieštaravimą gerai moralei.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas ginčijamos reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo aplinkybes bei vadovaujantis suformuota teisės taikymo taisykle buvo konstatuota, kad aplinkybė, jog, sudarydamas sandorį, turto įgijėjas nesidomėjo asmenimis, turėjusiais įgyjamą turtą anksčiau, negu jį įgijo perleidėjas, ir jų padėtimi, nereiškia turto įgijėjo nesąžiningumo. Tai savaime nelemia ir tokio sandorio prieštaravimo gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, jeigu įgijėjas įsitikina, kad perleidėjas yra teisėtas turto savininkas, o perleidžiamam turtui įsigyti kiti asmenys neturi pirmumo teisių, turto perleidimo galimybė nėra suvaržyta, šis turtas yra realus, t. y. reikalavimo teisės yra galiojančios, o sudarant tokį sandorį, nebus paneigtos kitų asmenų teisės ir jiems nebus sukliudyta įgyvendinti turimas teises.

Aukščiau aptarti kasacinio teismo išaiškinimai, kurių, norėtųsi tikėtis, bus laikomasi ir toliau, turėtų lemti palankesnes sąlygas verslo subjektams įrodyti savo sąžiningą veikimą sudarant turto (reikalavimo teisių) perleidimo sandorius ir pagrįstai tikėtis realaus jų įgyvendinimo išvengiant ne sandorio šalių piktnaudžiavimo savo teise ginčyti sandorius.